Universitetinė didaktika

Projekto trukmė: 2000–2001 m.

Projekto rėmėjas: Atviros Lietuvos fondas

Projekto koordinatorius: Šiuolaikinių didaktikų centras

Projekto dalyviai su prof. T. Kozma

PROJEKTO TIKSLAS

Gerinti dėstymo aukštojoje mokykloje kokybę, organizuoti šiuolaikinių dėstymo metodų sklaidą, skatinti doktorantus ir pradedančiuosius dėstytojus dalintis informacija ir patirtimi apie darbą su studentais.

PROJEKTO UŽDAVINIAI

1. Padėti pasirengti aukštųjų mokyklų doktorantams ir pradedantiems dėstytojams darbui su studentų auditorija.
2. Sudaryti sąlygas projekto dalyviams sukaupti metodinę medžiagą bei pasirengti paskaitų „Įvadas į aukštosios mokyklos didaktika” konspektą.
3. Susitarti su projekte dalyvaujančių doktorantų, pradedančiųjų dėstytojų aukštųjų mokyklų administracija dėl privalomo „Universitetinės didaktikos” kurso doktorantams įvedimo.

PROJEKTO DALYVIAI

Į projektą įsitraukė per 70 dėstytojų, doktorantų ir magistrantų iš šių Lietuvos aukštųjų mokyklų:
Klaipėdos universitetas
Lietuvos karo akademija
Lietuvos Muzikos akademija
Lietuvos teisės universitetas
Šiaulių universitetas
Vilniaus Gedimino technikos universitetas
Vilniaus kolegija
Vilniaus pedagoginis universitetas
Vilniaus universitetas
Vytauto Didžiojo universitetas

PROJEKTO VEIKLOS

2001 m. sausio 11 d.
Paskaita „Švietimo tyrimai, teorija ir praktika“ / lektorius prof. David Bridges (Rytų Anglijos universitetas, Didžioji Britanija).

Paskaitoje nagrinėjama švietimo tyrimų, teorijos ir praktikos sąveika bei kintantis universitetų vaidmuo rengiant mokytojus.

Pagrindinės paskaitos temos:

• Teorijos ir praktikos santykis. Autorius aptaria istorinį posūkį nuo teorinių akademinių disciplinų (filosofijos, sociologijos) link praktinio rengimo, kuris vis dažniau vyksta tiesiogiai mokyklos bazėje. Jis išreiškia susirūpinimą, kad pernelyg didelis teorijos nuvertinimas trukdo būsimiems mokytojams kritiškai analizuoti klasės procesus.
• Veiklos tyrimas (angl. Action Research). Pristatomas sistemingas mokytojo darbas tiriant savo praktiką kaip cikliškas procesas: nuo problemos identifikavimo ir hipotezių kėlimo iki pokyčių įgyvendinimo bei jų analizės. Pabrėžiama, kad toks tyrimas padeda suartinti mokslą su realiu darbu klasėje.
• Edukologinių tyrimų įvairovė. D. Bridgesas apžvelgia metodologijų repertuarą – nuo tradicinių kiekybinių ir gamtamokslinių metodų iki kokybinių tyrimų: etnografijos, biografinio metodo, pasakojimų (naratyvų) ar net vaizdo įrašų analizės.
• Mokytojų rengimo sistemos pokyčiai. Aptariama JK patirtis, kur mokytojų koledžai buvo integruoti į universitetus, mentoriavimo svarba ir griežtėjanti nacionalinė kontrolė bei inspektavimo sistema, kuri, autoriaus nuomone, gali riboti kūrybiškumą.

Apibendrindamas profesorius pabrėžia, kad nors praktinė patirtis yra esminė, gera teorija yra būtina, nes ji padeda „plačiau atmerkti akis“ ir pamatyti ugdymo galimybes, kurių be teorinio pasirengimo nepastebėtume.

Paskaitos tekstas

2001 m. sausio 12 d.
Leidinio „Universitetinė didaktika“ pristatymas ir Lietuvos aukštojo mokslo ekspertų, edukologų, leidinio autorių diskusija / moderatorė Nijolė Lomanienė (Vilniaus universitetas)

Pagrindiniai diskusijos akcentai:

• Didaktikos svarba aukštajame moksle. Dalyviai pabrėžė, kad universitetinis dėstymas neturėtų ribotis vien žinių perdavimu; būtina ugdyti studentų kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą.
• Dėstytojo vaidmens kaita. Diskusijoje akcentuota, kad šiuolaikinis dėstytojas iš informacijos teikėjo tampa mokymosi proceso fasilitatoriumi (pagalbininku), todėl jam reikalingos ne tik dalykinės, bet ir stiprios pedagoginės bei psichologinės kompetencijos.
• Studijų kokybė ir inovacijos. Aptarta būtinybė diegti aktyvius mokymosi metodus, integruoti technologijas ir labiau orientuotis į studentą, siekiant, kad studijos būtų prasmingos ir atitiktų šiuolaikinės darbo rinkos bei visuomenės poreikius.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad universitetinė didaktika Lietuvoje turi tapti prioritetine sritimi, siekiant aukštesnės studijų kokybės ir glaudesnio ryšio tarp mokslo ir mokymo praktikos.

Diskusijos tekstas

2001 m. vasario 26 d.–kovo 1 d.
Seminaras „Problemomis pagrįstas mokymas“ / lektorius prof. Tamas Kozma (Debreceno universitetas, Vengrija).
Problemomis pagrįstas mokymas (PPM) sparčiai populiarėja aukštajame moksle. Jis efektyviau nei tradiciniai mokymo metodai integruoja tokias pedagogines ir socialines tendencijas, kaip lankstumas, prisitaikymas, problemų sprendimas ir kritika. Kokios PPM galimybės ir įtaka aukštajame moksle asmeniniame, pedagoginiame ir profesiniame kontekste? Seminaro metu nagrinėjama tiek PPM teorija, tiek praktika ir jo taikymo reikšmė
Seminaro tekstas

2001 m. balandžio 30 d.–gegužės 3 d.
Seminaras „Studentų pasitenkinimo mokymusi tyrimas ir monitoringas“ / lektorius prof. Tamas Kozma (Debreceno universitetas, Vengrija)
Studentų grįžtamojo ryšio sistema suteikia vertingos akademinės informacijos tolesnei mokymo veiklai. Seminaro metu aptariami visi studentų pasitenkinimo mokymusi lygiai: studentų užduodami klausimai, klausimynų sudarymas, duomenų analizė ir išvadų apibendrinimas. Taip pat pateikiami akademinės veiklos, kuri didina studentų mokymosi motyvaciją, pavyzdžiai.
Seminaro tekstas

2001 m. birželio 9 d.–12 d.
Seminaras „Aukštasis mokslas ir suaugusiųjų mokymasis“/ lektorius prof. Tamas Kozma (Debreceno universitetas, Vengrija)
Aukštajame moksle vykstantys reikšmingi pokyčiai turi įtakos institucijos struktūrai, aukštojo mokslo klientams, dėstytojų reakcijai į pokyčius. Universitetas, buvęs tradicine mokymo institucija, dabar tampa suaugusiųjų mokymo ir mokymosi institucija. Seminaro tikslas – suteikti dėstytojams žinių ir įgūdžių valdyti šiuos pokyčius savo institucijose. Seminare pristatyta suaugusiųjų dalyvavimo aukštajame moksle situacija. Ypatingas dėmesys skiriamas tyrimams ir jų vaidmeniui mokymo-mokymosi procese.

2001 m. spalio 10–11 d.
Seminaras „Aktyvaus mokymosi būdai ir metodai aukštojoje mokykloje“ / lektorės Daiva Penkauskienė ir Valdonė Indrašienė (Šiuolaikinių didaktikų centras)
Seminaro metu analizuota, ko reikia mokymui tobulinti, kaip kurti mokymąsi skatinančią aplinką. Pristatyti mokymosi bendradarbiaujant modeliai, aktyvaus mokymosi strategijos, diskusijų organizavimo būdai. Ypatingas dėmesys skirtas rašymo ir skaitymo įtraukimui į mokymo procesą.
Seminaro medžiaga

2001 m. gruodžio 10–11 d.
Seminaras „Vertinimo aplankas ir vertinimo kriterijai: savęs vertinimo ir vertinimo įrankiai“ / lektorė Katerina Kubesova (Karlovo universitetas, Čekija).
Vertinimo aplankas yra vienas iš reikšmingiausių savęs vertinimo ir vertinimo įrankių. Jis padeda dėstytojui ir studentui įvertinti mokymosi pažangą ir pasiekimus, padeda tuo įsitikinti ir apskritai suvokti save mokymosi procese. Vertinimo kriterijai padeda suvokti darbo kokybę. Svarbu ne tik nusistatyti vertinimo kriterijus, bet ir juos sukurti ir jų kūrimą įtraukti studentus, kaip vertinimo partnerius. Seminare buvo pristatytos šios dvi vertinimo strategijos, aptarti jų privalumai ir trūkumai. Seminaro dalyviai su jomis susipažino mini-pamokų ir pateiktų modelių pagalba. Bus pateikti tam tikri dėstytojų ir studentų vertinimo aplankai. Dalyviai patys aptars jų panaudojimo galimybes savo kasdieniame darbe. Seminaras remsis seminaro dalyvių patirtimi, bus naudojami mokymosi bendradarbiaujant metodai.

PROJEKTO REZULTATAI

Sudarant projekto dalyvių grupę, buvo kviečiami dalyvauti žmonės, deleguoti aukštųjų mokyklų mokslo ir studijų skyrių bei įsipareigoję palaikyti ryšį su savo įstaigos administracija, rengiant bei įgyvendinant Universitetinės didaktikos kursą. Tačiau deleguoti asmenys arba visai nedalyvavo, arba dalyvavo tik pavieniuose seminaruose, tad nepavyko glaudžiai bendradarbiauti su aukštųjų mokyklų administracija.

Aktyviausi lankytojai buvo tie, kurie apie projektą sužinojo iš kolegų ir pareiškė norą įsijungti į projektą. Svarbiausias dalyvių poreikis buvo ne atstovavimas savo aukštajai mokyklai, ne kurso rengimas universitetui ar fakultetui, o naujos žinios ir įgūdžiai, t. y. jų pačių asmeninė profesinė kvalifikacija.
Pasikeitus dalyvių motyvacijai, projektas neturėjo tiesioginės įtakos aukštosioms mokykloms, tad lieka neaišku, ar aukštųjų mokyklų administracija turės noro ir galimybių įtraukti tokį kursą į savo studijų programas.

Projekto rengėjai ir organizatoriai mano, kad projektas buvo sėkmingas, nes pateisino seminarų dalyvių lūkesčius ir parodė, kad tokio pobūdžio renginiai yra paklausūs ir reikalingi aukštųjų mokyklų dėstytojams. Pavyko suburti aukštųjų mokyklų doktorantus ir dėstytojus, kurie domisi universitetinės didaktikos problemomis ir kurie yra atviri tolesniam bendravimui bei bendradarbiavimui.