13 Spa 3-iasis Europos kritinio mąstymo ugdymo forumas, 2026 m. spalio 11-13 d., Bukareštas
2026 m. spalio 11-13 d., Bukarešte (Rumunija) įvyko 3-iasis Europos kritinio mąstymo ugdymo forumas.
Šiuolaikinių didaktikų centro direktorė Daiva Penkauskienė konferencijoje skaitė plenarinį pranešimą „Kas ir kaip ugdo kritinį mąstymą universitete?” (Who and how teaches critical thinking at university?)
Renginys subūrė mokslininkus, tyrėjus, dėstytojus, švietimo politikos formuotojus ir praktikus, siekiančius stiprinti kritinį mąstymą aukštajame moksle bei suaugusiųjų mokyme, ypač vis plačiau naudojamo dirbtinio intelekto kontekste.
Pranešimo santrauka
Kas ir kaip dėsto kritinį mąstymą universitete?
Kritinis mąstymas (KM) yra pripažįstamas viena svarbiausių XXI amžiaus kompetencijų, o universitetų rektoriai savo inauguracinėse kalbose jį nuolat įvardija kaip strateginį aukštojo mokslo tikslą. Universitetai turi būti tiesos paieškos vietos ir patikimų žinių švyturiai dezinformacijos jūroje. Tačiau praktinis šios misijos įgyvendinimas susiduria su rimtais iššūkiais.
Kas žinoma apie KM ugdymą?
Moksliniai tyrimai patvirtina, kad tikslingas mokymas duoda teigiamų rezultatų. KM gebėjimai geriausiai ugdomi, kai jie yra aiškus studijų tikslas, integruotas į konkrečias disciplinas arba dėstomas kaip atskiras dalykas, taikant aktyvų mokymąsi ir dialogą. Dėstytojai čia veikia ne kaip informacijos perdavėjai, o kaip mąstymo fasilitatoriai ir autoritetai.
Moksliniai tyrimai patvirtina, kad tikslingas mokymas duoda teigiamų rezultatų. KM gebėjimai geriausiai ugdomi, kai jie yra aiškus studijų tikslas, integruotas į konkrečias disciplinas arba dėstomas kaip atskiras dalykas, taikant aktyvų mokymąsi ir dialogą. Dėstytojai čia veikia ne kaip informacijos perdavėjai, o kaip mąstymo fasilitatoriai ir autoritetai.
Vis dėlto tyrimai atskleidžia atotrūkį tarp dėstytojų ir studentų suvokimo. Studentams svarbiausia atrodo savarankiškas darbas, o dėstytojams – situacijų analizė ir mokymasis bendradarbiaujant. Didžiausia problema – KM ugdymas dažniausiai išlieka numanomas (pasyvus), o ne aiškiai įvardytas ar sistemiškai suplanuotas. Studentai teigia negirdintys, kad paskaitų metu būtų tikslingai lavinamas jų kritinis mąstymas. Be to, dėstytojai patys retai dalyvauja specialiuose KM didaktikos mokymuose ir dažniausiai remiasi savišvieta.
Kas lieka nežinoma?
Egzistuoja vertinimo paradoksas: dėstytojai pripažįsta KM svarbą, tačiau vertina galutinį akademinį produktą (pvz., esė), o ne patį mąstymo procesą. Standartizuoti įrankiai naudojami retai, todėl sunku pamatuoti realią pažangą ar jos tvarumą ateityje. Profesorius R. Barnettas kritikuoja universitetus, kad jie ugdo tik kognityvinius įgūdžius, bet ne kritinę būtį – drąsą veikti ir priešintis nepagrįstoms nuomonėms realiame gyvenime. Galiausiai, vis dar nežinomas būsimas KM ir dirbtinio intelekto santykis.
Egzistuoja vertinimo paradoksas: dėstytojai pripažįsta KM svarbą, tačiau vertina galutinį akademinį produktą (pvz., esė), o ne patį mąstymo procesą. Standartizuoti įrankiai naudojami retai, todėl sunku pamatuoti realią pažangą ar jos tvarumą ateityje. Profesorius R. Barnettas kritikuoja universitetus, kad jie ugdo tik kognityvinius įgūdžius, bet ne kritinę būtį – drąsą veikti ir priešintis nepagrįstoms nuomonėms realiame gyvenime. Galiausiai, vis dar nežinomas būsimas KM ir dirbtinio intelekto santykis.
Išvados
Padėtis gerės, jei dėstytojai atvirai pripažins problemą, nuolat provokuos studentus mąstyti, patys demonstruos abejonę bei refleksiją ir imsis kritinių veiksmų tiek universitete, tiek už jo ribų.
Padėtis gerės, jei dėstytojai atvirai pripažins problemą, nuolat provokuos studentus mąstyti, patys demonstruos abejonę bei refleksiją ir imsis kritinių veiksmų tiek universitete, tiek už jo ribų.